pirdulys

pirdulỹs sm. (3^b) [K], Ds, Alk; N vlg. 1. oro gadinimas su garsu: Ar čia nuo kosulio, ar nuo pirdulio [saldainiai]? Pl. Kiba musių pririjai, kad pirdulỹs ima Trgn. Dyguliu pirduliu mirė, ir gana (nušovė) Ggr. Vidurys – mergų pirdulỹs Km. 2. žr. pirdalas 1: ^ Tylia, kaip pirdulį paleidęs LTR(Vdk).